Tomas Venclova

Tomas Venclova je najveći živi Litvanski pesnik i jedan od najvećih savremenih pesnika sveta. Esejista i prevodilac, profesor slavistike i baltistike na Jelskom univerzitetu. Kandidat za Nobelovu nagradu.

Rođen je 1937. u gradu Klajpedi na severu Litve. Završio je Filološki fakultet u Vilnu. Doktorirao je 1985. u SAD iz oblasti teorije književnosti. 1957. debitovao je kao pesnik. Živeo je u Moskvi, Petrogradu i Talinu. Kao i Brodski, Rejn i Kušner, pripadao je krugu Ane Ahmatove i Pasternaka. Kao i mnogi ruski disidenti, morao je da emigrira i od 1977. živi u SAD. Predavao na Berkli univerzitetu, a zatim na Jejlu. Poeziju piše na litvanskom, ali je objavljuje i na poljskom i na ruskom. Prevođen je na dvadesetak jezika. Dobitnik je više prestižnih nagrada i počasni je doktor mnogih poznatih univerziteta.

LAS MENINAS

Devet, ili jedanaest lica:
patuljci i neudate služavke, odraženi
u prodornom, tamnom oku ogledala,
i autor, u trenutku kad još ne započe

ovu sliku, čitava četiri veka
od nas strpljivo skrivanu.
Fuko veli da nas on slika.
Ali, i model, i posmatrač, i sam slikar možda su

jedna praslika, u delićima dostupna.
Svetlost - bogatija od one koju propuštaju
prozorska okna - kao u raju, uspešno

šireno nesavršenstvo sveta pobeđuje.
Pri dodiru pogleda - jedinstveno, bestelesno,
pomoću kičice naučeno - kako da ne propadne.

GOBLEN

Iza reke i kamenja čestar tornjeva i kontrafora

Spora munja vekova ushićenja

Ta tkanina: zver, dama, leje belih ljiljana,
Dubina ogledala, oval heraldičke livade.

Ona će povratiti razum, umiriti bol zrna
Mlevenog žalom koji ne zna za žrvanj,

Smiriće se kad spečene usne ponovo šapnu "Ne mogu",

Kada se kapi krvi usire na šiljcima ograde.

Video si mnogo. Prihvati i vrt, i trnje.
Platićeš koliko treba - da bi dnevna svetlost

Kazala sumraku, da će nova zora proterati
Noć; da postoji hiljadu muka, a muzika samo
- jedna.

Naujas atvirukas iš K. miesto

Klupinėjanti dargana kliudo Prieglių.
Po kelių amžinybių sulaukęs bėglio,
atsiliepia išmuštas grindinys,
ir kraštovaizdis merkiasi. Gotiškas šriftas
teišliko lapijoje. Fachverko šifras
virto blokų aiženom. Traukinys



kontrabandos tonom slegia nestandų
geležinkelio žuolį. Toyotos temdo
dujom lango eketę. Po spyna
pailsėję vartai verias į erdvę,
nors ir žiauriai girgžda. Kažin ar verta
šiais laikais atsidurti ties jų briauna.



Jei žmogus per amžius šaukiasi keršto,
nužudytiems miestams veikiai apkarsta
atmoka, pagieža, klampūs vaidai.
Jie atleidžia viską. Tramvajai žvanga
prospekte, kur skeveldrom lyjantį dangų
teatsimena bėgiai ir pamatai.



Net tada, kai pasaulis virsta į dulkes,
nesikeičia vagonų maršrutai, smulkios
gatvių tinklo detalės. Tačiau už kertės
balzganuoja cemento plokštės, ir parkas
pasiduoda asfaltui. Katedros arkos
Viešpatį meldžia lengvos mirties.



Kiečio stiebas kalasi pro betoną.
Apdraskyti mūrai slepia geltoną
atėjūno puspaltį, ir keli
žvarbūs šuorai aptinka bereikšmę kliūti –
marų kūną, kuriam pasitaikė būti
šią lietingą dieną svečioj šaly.



Kur pleveno tik oras, jis regi atgrasią
vertikalę. O jeigu kalbėt apie dvasią –
ji, kaip sakė senieji, flat ubi vult,
bet laukiniai griuvėsiai ir blaškomi lapai
mielesni už standartišką šiukšliną kapą,
į kurį mums teks atsigult.



Balkšvo kvartalo dvokas ir smalkės
prietemoj sunkias į notangų pelkes.
Išlošė Mantas, pradingo pilis,
tačiau tuštuma sudorojo ir Mantą:
taip, atakuodamas Aismarių krantą,
dilina molį dyglus ribulys.



Žodis negimsta (gal tai tik plėnys).
Kol ties beviltiškais gretasieniais
rasis gliti kontinento aušra,
sapnas, apglėbęs kūnus lyg vėjas,
risis per miestą, kur laikui laimėjus
net netekties nebėra.



Išnaktės. Skardą įlenkia skeveldra,
amžius, žvaigždynas. Praradusio vardą
dykviečių krašto aršioj dabarty
tarsi slėptuvėj laukiame ryto,
nebematydami vienas kito,
nesusivokę, tai mes ar kiti.



Venclova, Tomas. Sankirta: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

La baigneuse


Kas žino – gyvenimas buvo ar ne,
bet siauroj krantinėj nutvieskia mane
suardyto vandens sidabruojantis gaisas,
valtis plėšia kanalą buku noragu,
ir nuo tiltų lig pat šlakuotų stogų
miestas guli nelyginant skylantis vaisius



ant supurvinto stiklo. Prėski ribuliai
(teisingiau pasakius, tyla) atkakliai
daužo bortus. Šešėlis įveikia bevardę
marių skiautę. Kerpėtas plytas įstrižai
kerta mėlynos drobės. Tamsėja dažai,
ir tinklainėje – vėjo persmelktas Guardi.



Calli, campi, campielli Pajuodęs akmuo,
arkatūroje drėgnas lagūnos rašmuo,
kito šimtmečio dangūs. Apkvaitusi Clio
pražiūrėjo šiuos mūrus. Jiems gresia tiktai
dumblas, potvynis, žemės trauka. Pamatai
neskubėdami grimzta į ramią stichiją,



miestas braido erdvėj. Ligi kelių – šilta
marmurinio fasado ar jūros puta,
atsiduodanti tepalu ir puvėsiais,
o aukščiau, kur beveik nesiekia rega,
baltas liūtas su išmintingiausia knyga,
pilnas gailesio mirusiems ir gyviesiems,



nes ne mums, o jam atverta ištarmė –
ta, kuriai paklūsta sekundžių trukmė,
visos formos, nuo angelo lig trilobito,
aptrupėjus dygi frontono kriauklė
ir sala, kur kaulus apklojo žolė,
laukdama neišauštančio Viešpaties ryto.



Sienų mezginius drasko scirocco. Šutra
dengia veidą kauke (nors veido nėra),
temdo kupolo žvyną ir vėtrungių varį.
Miestas plaukia pirmykštėn gelmėn, kurioje
karaliauja slidi vandenų gyvija –
plekšnės, rajos, ascidijos, frutti di mare.


Vyno stiklas kavinėje, pavakary.
Už aikštės monochromiška, atšiauri
praraja, bet vyzdį su jūra sutaiko
daugiabriaunė šventovė, nei kraičio skrynia,
kūjai virpina skliautą, ir delnas delne
įsitempdamas persveria skausmą ir laiką.



Venclova, Tomas. Sankirta: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.